Šilauogė (lot. Vaccinium corymbosum) – erikinių (Ericaceae) šeimos, šilauogių (Vaccinium) genties augalas. Tai vaiskrūmis, kurio protėviai, priklausantys tai pačiai šilauogių genčiai, natūraliai auga Šiaurės Amerikoje. Sukultūrinti pradėtos JAV XX a. pradžioje, 1969 metai pirmosios šilauogės įvežtos ir į Lietuvą. Nuo tada šilauogėmis pradėta labiau domėtis ir tyrinėti.

          Šilauogių uogos vertinamos kaip dietinis produktas, pasižymi geru skoniu, nedideliu kaloringumu. Jose gausu įvairių biologiškai aktyvių medžiagų bei vitaminų, kurie užtikrina natūralią gynybą nuo ligų. Vitaminų kiekis uogose nedidelis, tačiau jų yra įvairių. Šilauogės – jaunystės uogos, didžiausias antioksidantų šaltinis iš visų žinomų šviežių vaisių ir daržovių. Šių medžiagų nemažėja net ir saugant uogas ilgą laiką. Juose esantys mikroelementai teigiamai veikia širdies ir kraujagyslių sistemą: apie pusę visų mineralinių medžiagų sudaro kalio junginiai, yra fosforo, mangano, geležies, kalcio.

          Iš organinių rūgščių verta išskirti gintaro, citrinos, folinę rūgštis. Antocianų, flavenolių, folinių rūgščių junginiai saugo ląsteles nuo laisvųjų radikalų poveikio, stabdo senėjimo procesus, teigiamai veikia organizmą pradinėse vėžio stadijose, padeda atsigauti pavargusioms akims, stiprina akių kapiliarus. Tinka diabetikams, pasižymi antiuždegiminėmis, antisklerotinėmis, antinavikinėmis savybėmis. Seniai žinomas teigiamas šilauogių poveikis regėjimui: jose esantys antocianinai mažina dirbančiųjų kompiuteriu akių nuovargį, stiprina regėjimą.

          Skirtingų veislių šilauogės gali skirtis ne tik krūmų aukščiu, bet ir uogų nokimo laiku, išvaizda, skoniu bei kitomis savybėmis.

          Ankstyvosios šilauogės pradeda nokti pirmą liepos dešimtadienį. Dauguma veislių uogas nokina liepos pabaigoje–rugpjūčio pradžioje, tačiau kai kurių veislių derlių galima skinti ir vėliau – rugsėjo pabaigoje–spalio mėnesį. Priklausomai nuo veislės uogų nokimo periodas tęsiasi nuo 35 iki 80 dienų. Uogos būna tamsiai mėlynos ar mėlynos spalvos su įvairaus stiprumo vaškinėmis apnašomis. Uogos prinoksta ne vienu metu, todėl kekėse būna žalių, pradėjusių nokti ir prinokusių uogų.

          Šilauoges geriausiai auginti rūgščiose ir humusingose aukštapelkių durpėse. Tinkamiausias pH 4,0-4,5. Sunkiame, molingame dirvožemyje į 0,8-1 m gylio ir 0,7-0,8 m skersmens duobės dugno pilama 5-10 cm rupaus smėlio (žvyro), aukštapelkių durpių, perpuvusių žievių, pjuvenų mišinio. Negalima naudoti šviežio mėšlo. Tręšiama amonio sulfatu porą kartų – prieš žydėjimą ir po jo (20-30 g/m2), kartą naudojamos kompleksinės trąšos (10-20 g krūmui). Mulčiuojama spygliuočių medžių žieve, pjuvenomis, rūgščiomis durpėmis iki 15 cm viršuje. Per sezoną kelis kartus palaistoma parūgštintu vandeniu.

          Rudenį šilauogės ypač žavios. Žemėjant temperatūrai chlorofilas susiskaido, lieka karotinoidai ir antocianai, todėl lapai pagelsta, parausta.